Pereinamieji žmonės

bjaurastys visa tai, birūs, nereikalingi daiktai. bet tuo pačiu – absoliuti pradžia, kažkas, panašus į oranžinį kombinezoną, – perplėštu klynu, maskatuojančiu tarsi vėliava aplytose apylinkėse. ir dar: pora nemirtingumo akimirkų, vertesnių už visas mišias supermarke, už visus dieviškuosius konteinerius ir jų tikėjimuose sustipusias vargetas (kuriems alachas ataidi iš rūdžių), už visus šventuosius resursus, ilgiems metams pasiruošusius okupuoti mūsų išbuitintą būtį.

prisiminiau Zopį. dulkių šokį mums atsisveikinant iki sekančio karto, šelmiškai plojant per petį. dulkių tumuluose skendintis pečių kupstas dabar skiria mane nuo betoninės laiptinės, subliuškusio kiškučio virš durų, angelo moteriškų įklotų sparneliais tualete, avokadinių miruolių, šlovinančių mirtį, ir aptūpusių veik visas Zopio namų laikyklas. prieraišumas nereikalingiems daiktams yra mirtinas, daug skaudesnis nei istoriniai įvykiai, – kurių niekas negali pakeisti, kurių daugelis negali pakęsti, tačiau vis viena – be jų negali gyventi. o dulkės, išlipdančios iš mūsų tai, kuo gyvi buvom vieną akimirką. tada, kai visa tai užfiksavo saulės sistemos elektrikas, subliuškęs guminis niekutis virš durų, laukiantis vėjo. ar galėtų dar atsirasti svarbesnė detalė mano gyvenime? netoliese gyvenanti moteris kaimynės veidu. su ruošiniais ir svogūnėliais, su faršo kilogramu, su kažkieno krauju, užkrėstu tuo, kas nepraeina. tuo, kas niekuomet niekur nedingsta, – nei beeismio judėjimo gatvėse, nei bežemėse žodžių kasyklose. tai, kas užgęsta dulkėse, šiukšlių krūvelėse palei senus sutręšusius sandėlius, su saugomom bulvėm ir malkomis, dažų ir skiediklių stiklainiais, vinių ir medvarščių, atsuktuvų dėžutėm. tai, kas randama vienišos bičiulystės laike.


2003